Po septynių savaičių pakviečiau savo vaikus vakarienės. Pirmasis atvyko Robertas, atsinešęs raudonojo vyno, ir jo žvilgsnis ilgokai užsibuvo ties dekoratyviniais lubų apvadais, kol galiausiai pažvelgė į mane. Beatričė atėjo su parduotuvėje pirktu obuolių pyragu ir dar vienu atsiprašymų rinkiniu. Neringa pavėlavo keturiasdešimt penkias minutes ir nė karto neužsiminė apie ligoninę.
Kruopščiai padengiau stalą ir pats iškepiau kukurūzų duonos. Kol valgėme, tyliai skambėjo Coltrane’o muzika, o aš džiaugiausi, kad mano vaikai vėl namuose. Vis dar norėjau, kad jie maloniai praleistų vakarą savo tėvo namuose.
Įpusėjus vakarienei padėjau šakutę. „Nuo operacijos daug galvoju apie tai, kad atėjo laikas sutvarkyti savo reikalus.“
Robertas išsitiesė kėdėje. Beatričės šypsena sustingo, o Neringa pagaliau pakėlė akis. „Tai prasminga, tėti“, pasakė Robertas, kruopščiai rinkdamasis žodžius. Beatričė pritarė, kad tai būtų atsakingas sprendimas.
Pasiūliau jiems dar šiek tiek kukurūzų duonos. Niekas nepanoro.
Jie nė nenutuokė, kad jau kalbėjausi su Mykolu ir kad dokumentai yra jo rankose. Aplink mus buvo grindys, kurias pats paklojau, lentynos, kurias pats pagaminau, visas namas, pilnas daiktų, sukurtų žmonėms, kuriuos mylėjau. Vis dar girdėjau, kaip tie patys žmonės man sakė: „Mes pakaitomis būsime šalia tavęs.“
Kai Mykolas atvers tą aplanką, tuščia kėdė iš 114 palatos taip pat ras savo vietą tuose dokumentuose.
Pirmasis tylą nutraukė Robertas.
„Kokius dokumentus turi omenyje, tėti?“
Padėjau vandens stiklinę ant stalo.
„Testamentą. Įgaliojimus. Nurodymus dėl gydymo, jei pats nebegalėčiau priimti sprendimų. Namą. Investicijas.“
Neringa atsilošė kėdėje.
„Skamba gana niūriai.“
„Man aštuoniasdešimt penkeri. Aš tai vadinčiau praktiškumu.“
Beatričė sulankstė servetėlės kampą.
„Jeigu tau reikia pagalbos tvarkant dokumentus, galiu…“
„Jie jau sutvarkyti.“
Jos ranka sustojo.
Robertas pirmasis suprato mano žodžių reikšmę.
„Kada?“
„Prieš septynias savaites.“
„Su kuo?“
„Su Mykolu.“
Dabar jie visi tylėjo.
Mykolą pažinojo nuo vaikystės. Jis tvarkė mano statybų įmonės pardavimą, padėjo po jų motinos Aldonos m.i.r.t.i.e.s ir daugelį metų prižiūrėjo mano teisinius reikalus.
„Ką pakeitei?“ paklausė Robertas.
„Beveik viską.“
Neringa garsiai iškvėpė.
„Tai dėl ligoninės.“
„Ligoninė padėjo man apsispręsti.“
„Vadinasi, mus baudži.“
Pažvelgiau į ją.
„Ne.“
„O kaip dar tai pavadinti?“
„Informacijos panaudojimu.“
Jos antakiai pakilo.
„Kokios informacijos?“
„Informacijos apie tai, kuo galiu pasikliauti, kai pats negaliu būti naudingas jums.“
Beatričė nuleido akis.
Robertas pasilenkė į priekį.
„Aš tau skambinau.“
„Taip.“
„Ne vieną kartą.“
„Taip.“
„Tai nesiskaito?“
„Skaičiuojasi.“
Palaukiau.
„Bet antrąją dieną, kai gulėjau po operacijos, paklausei, ar sutvarkyti mano finansiniai dokumentai.“
Jo veidas paraudo.
„Nes nerimavau.“
„Galbūt.“
„Ką reiškia galbūt?“
„Tai reiškia, kad nebenoriu aiškinti jūsų veiksmų geresniais motyvais, nei rodo patys veiksmai.“
Neringa sukryžiavo rankas.
„O aš turėjau savo problemų.“
„Žinau.“
„Ne, nežinai.“
„Likus keturioms savaitėms iki mano operacijos sumokėjau tavo nuomą.“
Ji iškart suprato.
„Dabar tai man prikaišiosi?“
„Ne. Tik primenu, kad kai tau manęs reikėjo, žinojai, kaip mane pasiekti.“
Ji nusisuko.
Beatričė tyliai tarė:
„Tėti, aš tikrai atsiprašau.“
„Žinau.“
„Norėjau atvažiuoti.“
„Bet neatvažiavai.“
Jos akyse pasirodė ašaros.
Anksčiau būčiau skubėjęs ją guosti.
Tą vakarą to nepadariau.
Ne todėl, kad jos nemylėjau.
Tiesiog pirmą kartą leidau savo vaikams patiems išbūti su jausmais, kuriuos sukėlė jų pačių pasirinkimai.
Robertas padėjo abi rankas ant stalo.
„Gerai. Tiesiog pasakyk, ką padarei.“
Linktelėjau.
„Po mano m.i.r.t.i.e.s šis namas bus parduotas.“
Neringa staigiai atsisuko.
„Ką?“
„Nė vienas iš jūsų jo nepaveldės tiesiogiai.“
„Bet tai mūsų šeimos namai.“
Pažvelgiau aplink.
Į ąžuolines lentynas.
Į grindis, kurias pats klojau.
Į sieną, ant kurios kadaise kabėjo Aldonos mėgstamas laikrodis.
„Tai mano namai.“
Neringa išsižiojo, bet nieko nepasakė.
„Po pardavimo lėšos prisidės prie likusio turto. Didžioji jo dalis bus valdoma pagal Mykolo parengtą planą.“
Robertas suraukė kaktą.
„Kokia didžioji dalis?“
„Šešiasdešimt procentų.“
Beatričė pakėlė akis.
„Kam?“
„Fondui, kuris padės vyresnio amžiaus žmonėms po išrašymo iš ligoninės.“
Niekas nepajudėjo.
„Transportas namo. Maistas pirmosioms savaitėms. Pagalba namuose. Vaistų pristatymas. Reabilitacija. Turėklai, jei jų reikia. Žmogus, kuris patikrintų, ar pacientas apskritai saugiai pasiekė savo lovą.“
Beatričė užsidengė burną.
Ji suprato pirma.
„Dėl tos kėdės.“
„Taip.“
Robertas atsilošė.
„Negali būti rimta.“
„Esu visiškai rimtas.“
„Tu atiduosi didžiąją dalį visko, dėl ko dirbai visą gyvenimą, nepažįstamiems žmonėms?“
„Aš nepažinojau ir Tomo.“
„Kokio Tomo?“
„Vairuotojo, kuris parvežė mane iš ligoninės.“
Robertas nutilo.

