Pirmąją darbo dieną sužinojau, kad mano vyras ketverius metus kitai moteriai žadėjo bendrą ateitį ir mūsų bendrus pinigus naudojo jų verslui bei būstui. Pasirinkau ne kerštą, o įrodymus, advokatę ir skyrybas. Galiausiai susigrąžinau ne vyrą, o ramybę ir savo gyvenimą.

8 min read
Disclaimer This content is intended for entertainment purposes only and is not based on real events.

Pirmąjį rytą naujoje darbovietėje parodžiau į nuotrauką, kurią pati buvau padariusi savo vyrui, ir paklausiau dizaino asistentės, kas joje pavaizduotas. Ji pasuko į mane sidabrinį nuotraukų rėmelį, kad galėčiau geriau įsižiūrėti. „Tai Dainius“, pasakė ji. „Mes ketiname susituokti.“

Ten buvo paplūdimys prie Galvės ežero netoli Trakų, jo tamsiai mėlyni marškinėliai ir duobutė kairiajame skruoste. Prisiminiau tą šypseną, kurią jis man dovanojo, kai stovėjau už fotoaparato. Dabar moteris, su kuria ką tik susipažinau, laikė tą pačią šypseną šalia savo kompiuterio.

Jos vardas buvo Lauryna. Ji pakėlė ranką ir pasukiojo ją tol, kol deimantas sužibo šviesoje. Jie buvo kartu ketverius metus, pasakojo ji, tai buvo lygiai pusė laiko, kurį Dainius ir aš buvome susituokę.

„Prieš tris mėnesius jis man pasipiršo. Metų pabaigoje surengsime dideles vestuves. Jis sako, kad nori suteikti man tokį gyvenimą, kokio esu verta.“

„Sveikinu.“ Ilgi darbo su sudėtingais klientais metai išmokė mane išsaugoti ramybę. Labiausiai mane išgąsdino tai, kad mano balsas skambėjo visiškai natūraliai, tarsi nieko nebūtų nutikę.

Per pietus restorane su plytinėmis sienomis, netoli mūsų biuro Vilniaus centre, Lauryna papasakojo, kaip susipažino su Dainiumi finansų konferencijoje Kaune. Mano vyras buvo vienas iš pranešėjų, nors kalbėdamasis su ja dviese atrodė beveik drovus. „Manau, būtent manęs jam reikėjo, kad pagaliau panorėtų rimtų santykių“, juokdamasi pasakė ji.

Po stalu stipriai sugniaužiau kumščius. Dar tą rytą Dainius pabučiavo mane į kaktą ir pasakė, kaip manimi didžiuojasi. Lauryna niekada nebūtų taip nerūpestingai su manimi kalbėjusi, jei būtų žinojusi tiesą.

Vakare, 19.45 valandą, Dainius atsiuntė žinutę, kad vakarieniauja su klientais, todėl neturėčiau jo laukti. Pro stiklinius biurų pastato durų stiklus stebėjau, kaip jo juodas „Audi“ sustoja šalia Laurynos. Jis išlipo, baltų marškinių rankoves atsiraitojęs iki alkūnių, ir jo veide vėl pasirodė ta ypatinga šypsena. Lauryna apsivijo rankomis jo kaklą, o jis ją pabučiavo prieš atidarydamas automobilio dureles.

Grįžau namo į mūsų butą prestižiniame Vilniaus Valakampių rajone. Sėdėdama ant pilkos aksominės sofos mačiau mūsų ąžuolinį valgomojo stalą, vestuvių nuotrauką prieškambaryje ir fotografiją, padarytą per kelionę prie Platelių ežero. Iki tos dienos ryto būčiau galėjusi tiksliai papasakoti, kokie laimingi buvome kiekvienoje iš tų kelionių.

Vakare, 22.52 valandą, jis vėl parašė. Vakarienė užsitęsė. Antracito pilkumo švarko, kurį jis vilkėjo per seminarą Kaune, kišenėje radau 20 000 eurų sąskaitą iš sušių restorano. Data sutapo su kitu vakaru, kai jis tvirtino vakarieniavęs su „investuotojais“. Nufotografavau sąskaitą, atsargiai įkišau ją atgal į kišenę ir atidariau skaičiuoklę su penkių stulpelių antraštėmis. Data, Melas, Įrodymas, Suma, Pastabos.

Namo jis grįžo po 00.45 valandos, atsipalaidavo kaklaraištį ir pabučiavo mane į kaktą. „Sunki buvo pirmoji diena?“ paklausė. Atsakiau, kad taip, tada pasiteiravau apie vakarienę, kol jis ėjo į virtuvę atsinešti vandens.

„Siaubinga. Investuotojai iš Dubajaus. Žinai, kokie būna tokie vakarai.“ Jis net nesudvejojo.

Kitą rytą, kol jis skalavo savo kavos puodelį, telefono ekrane pasirodė Laurynos vardas. Nesulaukiu šio vakaro. Dainius iš karto apvertė telefoną ekranu žemyn.

Darbe Lauryna pasakojo apie omakasės vakarienę, prabangius firminius batus, kuriuos Dainius jai nupirko investuotojų renginiui, ir prabangų butą Valakampiuose, kurį jis svarstė įsigyti. „Jis nori, kad iki vestuvių jau turėtume bendrus namus.“

Atidariau mūsų bendrą banko sąskaitą. Mano dėmesį patraukė trys pavedimai L. Balčiūnaitės vardu, kurių sumos buvo 36 000, 90 000 ir 156 000 eurų. Per vienerius metus dingo daugiau kaip 1 440 000 eurų. Jis jau buvo pervedęs ir nemažą pradinį įnašą nekilnojamojo turto vystytojui.

Paskambinau Saulei Petrauskaitei, geriausiai savo draugei nuo universiteto laikų ir vienintelei advokatei, kuria pasitikėjau. Ji išklausė mane, kol viską papasakojau. „Duok sau šiek tiek laiko prieš su juo pasikalbėdama. Išsaugok visus dokumentus, kuriuos tik gali.“

Išsaugojau banko sąskaitų išrašus ir žinutes, palyginau Laurynos nuotraukas su sąskaitomis, o jos pasakojimus su tariamomis Dainiaus vakarienėmis su klientais. Stebėjau, kaip jis po darbo atvažiuoja jos pasiimti, ir nufotografavau juos kartu įeinančius į prabangių butų pardavimo biurą Valakampiuose.

Disclaimer This content is intended for entertainment purposes only and is not based on real events.
About the AuthorJonquil Stela

Jonquil Stela is one of the voices behind News, crafting serialized and stand-alone stories about family, justice and quiet courage. If a story makes you want to call someone you have not spoken to in a while, it has done its job. All characters and events are fictional.