Tada Lauryna atsiuntė man investuotojams skirtą pristatymą ir paprašė profesionalios nuomonės apie jo dizainą. Pirmojoje skaidrėje auksinėmis raidėmis buvo užrašyti jų inicialai: L&D Capital Partners. Pridėtoje akcininkų sutartyje buvo nurodyta, kad Laurynai priklauso dvidešimt procentų įmonės, kurią Dainius įkūrė naudodamas mūsų bendras santaupas.
„Dizainas atrodo labai profesionaliai“, pasakiau jai. Ji pažvelgė į mane plačiai šypsodamasi.
Įmonės pristatymo renginys buvo suplanuotas sekmadienį prabangiame Vilniaus viešbutyje „Grand Hotel Vilnius“. Pasak Laurynos, tą vakarą turėjo iš tikrųjų prasidėti jų bendras gyvenimas. Dainius man tik pasakė, kad dėl darbo privalo dalyvauti nuobodžiame finansų renginyje.
Tą popietę perdaviau Saulei visų dokumentų kopijas, o tada nusipirkau juodą suknelę. Plaukus susisukau į tvirtą kuodą, o banko sąskaitų išrašus, nuosavybės dokumentus ir buto pradinio įnašo sumokėjimą patvirtinantį dokumentą įsidėjau į ploną aplanką.
Vakare, 22.22 valandą, įžengiau į pokylių salę. Skambėjo tyli džiazo muzika, o svečiai su šampano taurėmis rankose stovėjo po krištoliniais sietynais. Priešais auksinės spalvos logotipą Dainius stovėjo vilkėdamas tamsiai mėlyną smokingą, o Lauryna, apsirengusi balta suknele, buvo padėjusi ranką jam ant peties. Ji pasuko savo deimantinį žiedą taip, kad visi galėtų jį matyti. Jie atrodė taip, tarsi jau pozuotų savo vestuvių nuotraukai.
Dešimt sekundžių leidau sau juos stebėti. Tada vienas darbuotojas padavė man tuščią vardo kortelę ir juodą flomasterį.
Užrašiau ant jos savo vardą ir pavardę: Rūta Kazlauskienė. Kol segiausi kortelę prie suknelės, Dainius atsisuko.
Šypsena nuo Dainiaus veido dingo akimirksniu.
Jis sustingo prie auksinio L&D logotipo, o taurė jo rankoje nežymiai kryptelėjo. Lauryna pasekė jo žvilgsnį ir, pamačiusi mane, nuoširdžiai nusišypsojo.
„Rūta! Tu atėjai!“
Dainius pažvelgė į ją taip greitai, kad ji pagaliau pastebėjo, jog kažkas negerai.
„Jūs pažįstamos?“ paklausė jis.
„Žinoma“, atsakė Lauryna. „Rūta yra mano naujoji vadovė. Juk pasakojau apie ją.“
Pažvelgiau Dainiui tiesiai į akis.
Tą akimirką supratau vieną svarbų dalyką.
Lauryna tikrai nežinojo.
Ketverius metus mano vyras gyveno du atskirus gyvenimus. Dabar pirmą kartą jie abu stovėjo vienoje salėje.
„Rūta“, tyliai tarė jis. „Galime pasikalbėti?“
„Žinoma.“
Jis žengė artyn.
„Dviese.“
„Ne.“
Laurynos šypsena išnyko.
„Kas vyksta?“
Dainius apsidairė. Aplink mus stovėjo investuotojai, konsultantai, bankininkai ir potencialūs verslo partneriai.
„Čia ne vieta.“
„Keista“, pasakiau. „Tau ji pasirodė tinkama pristatyti savo naują gyvenimą.“
Jo žvilgsnis nuslydo į aplanką mano rankoje.
Pirmą kartą pamačiau jo akyse b.a.i.m.ę.
Lauryna žiūrėjo tai į mane, tai į jį.
„Ar kas nors pagaliau paaiškins, kas vyksta?“
Atsisukau į ją.
„Kiek laiko Dainius tau sako, kad yra laisvas?“
Jos veidas pabalo.
„Ką?“
Dainius žengė tarp mūsų.
„Rūta, užteks.“
Atidariau rankinę ir išėmiau mūsų vestuvių nuotraukos kopiją.
Padaviau Laurynai.
„Aštuoneri metai“, pasakiau. „Tiek laiko esu jo žmona.“
Ji pažvelgė į nuotrauką.
Paskui į Dainių.
„Tu vedęs?“
„Lauryna, viskas sudėtinga.“
Vos nesusijuokiau.
Bendras būstas.
Bendra sąskaita.
Aštuoneri santuokos metai.
Ir jis pasirinko žodį „sudėtinga“.
„Tu sakei, kad tavo ankstesni santykiai baigėsi prieš daugelį metų.“
„Emociškai taip.“
Lauryna atsitraukė.
Jos ranka su sužadėtuvių žiedu nusileido prie šono.
„O vestuvės?“
Dainius nieko neatsakė.
„Ar ketinai mane vesti dar būdamas vedęs?“
„Būčiau viską sutvarkęs.“
„Kada?“
Tyla.
Tada pakėliau aplanką.
„Yra dar viena problema.“
Dainius iš karto suprato.
„Rūta, nedaryk to.“
„Kokio dalyko?“ paklausė Lauryna.
Ištraukiau pirmąjį banko išrašą.
„36 000 eurų. 90 000. 156 000. Visi pavedimai L. Balčiūnaitės vardu.“
Lauryna pažvelgė į Dainių.
„Tai buvo tavo pinigai.“
„Ne visi“, atsakiau.
„Jis sakė, kad investuoja savo kapitalą.“
„Per metus iš mūsų bendro turto buvo perkelta daugiau kaip 1 440 000 eurų.“
Dainius priėjo arčiau.
„Tu neturi teisės čia viešinti mūsų finansų.“
„Todėl jų ir neviešinsiu.“
Sudėjau dokumentus atgal.
Nebuvau atėjusi jo p.a.ž.e.m.i.n.t.i.
Buvau atėjusi tam, kad jis nebegalėtų apsimesti, jog nežinau.
„Man atstovauja Saulė Petrauskaitė.“
Dainius sustingo.
Jis pažinojo Saulę. Ji dalyvavo mūsų vestuvėse.
„Kam tau advokatė?“
„Rytoj gausi dokumentus.“
„Kokius?“
„Dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto apsaugos.“
Lauryna tyliai įkvėpė.
Dainius pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau išdavusi jį aš.
„Rūta, dvidešimt minučių. Tik tiek prašau.“
„Turėjai ketverius metus.“
Apsisukau.
„Rūta“, pašaukė Lauryna.
Sustojau.
Jos akyse kaupėsi ašaros.
„Aš nežinojau.“
„Žinau.“
„Prisiekiau, kad niekada nesusidėčiau su vedusiu vyru.“
„Tikiu tavimi.“
Tai buvo tiesa.
Ir būtent todėl man buvo dar liūdniau.
Išėjau.
Tą naktį Dainius paskambino keturiasdešimt vieną kartą.

