Po operacijos mano trys vaikai keturiolika dienų taip ir neatėjo, todėl 60 procentų savo 5,3 milijono eurų turto paskyriau vienišiems senjorams po gydymo padėti. Vėliau vaikai išmoko būti šalia, tačiau testamento nepakeičiau, nes tai buvo ne k.e.r.š.t.a.s, o pagalba tiems, kurių kėdės vis dar tuščios.

11 min read
Disclaimer This content is intended for entertainment purposes only and is not based on real events.

Trys mano vaikai pažadėjo aplankyti mane ligoninėje po operacijos. „Mes pakaitomis būsime šalia tavęs“, sakė jie. Pirmąją dieną neatėjo niekas. Antrąją dieną taip pat niekas neatėjo. Aštuntąją dieną slaugytoja pažvelgė į tuščią mėlyną kėdę šalia mano lovos ir švelniai paklausė, ar apskritai turiu šeimą. Keturioliktąją dieną mane išleido namo su vaikštyne, mažu vaistinės maišeliu ir be nė vieno žmogaus, laukiančio manęs lauke. Namo grįžau „Uber“ automobiliu.

„Ar turite šeimą, pone Kazlauskai?“ Aštuntąją mano buvimo ligoninėje dieną slaugytoja pažvelgė į tuščią mėlyną kėdę šalia mano lovos ir laukė atsakymo. Būdamas aštuoniasdešimt penkerių metų, turėdamas tris vaikus, kurie pažadėjo pakaitomis sėdėti toje kėdėje, sugebėjau ištarti tik vieną žodį: „Taip.“

Prieš keturiasdešimt tris dienas jiems viską pranešiau. Maniau, kad tiek laiko tikrai pakaks bent vienam iš jų atlaisvinti popietę ir atvažiuoti greitkeliu į Vilnių.

Robertas, mano vyriausias sūnus, pasakė: „Tėti, gali mumis pasikliauti. Mes visi būsime šalia.“ Beatričė paliko ilgą balso žinutę, kurioje tiek daug kartų kartojo „Žinoma, tėti“, kad beveik galėjau įsivaizduoti ją vartančią savo kalendorių.

Neringa paskambino likus keturioms savaitėms iki operacijos. Kaip tik gaminausi sumuštinį, kai jauniausioji dukra paklausė, kaip jaučiuosi, ir šį kartą išimties tvarka pasakiau jai tiesą. „Nerimauju, mieloji.“ Tada ji paklausė, ar galėčiau sumokėti jos būsto nuomą, o aš atsakiau teigiamai, kaip beveik visada.

Operacijos rytą iš įpročio išsiviriau kavos, tada atsisėdau prie savo namo Klevų gatvėje lango su puodeliu, iš kurio negalėjau gerti. Per savo gyvenimą stačiau tiltus, klojau virtuvių grindis, taisiau stogus ir keičiau vandens šildytuvus. Tačiau tą rytą, kai mano rankos neturėjo jokio darbo, nuolat galvojau apie tai, kad paskutinis dalykas, kurio iš manęs paprašė jauniausioji dukra, buvo pinigai.

Užsisakiau automobilį, kad nuvykčiau į ligoninę. Chirurgas operaciją pavadino įprasta procedūra, tačiau man šis apibūdinimas visada skambėdavo daug ramiau, kai operuoti ruošdavosi ką nors kitą. Pabudau jausdamas skausmą, o slaugytoja tikrino mano gyvybinius rodiklius. Šalia lovos buvo pristumta mėlyna plastikinė kėdė.

Pirmąją dieną niekas neatėjo. Antrąją paskambino Robertas ir paklausė, kaip jaučiuosi, o tada beveik tarp kitko užsiminė, kad jau būtų laikas sutvarkyti savo finansinius dokumentus. Kol jis kalbėjo, visą laiką žiūrėjau į kėdę.

Trečiąją dieną paskambino Beatričė. Dėl darbo, vaikų mokyklos renginių ir kažkokių reikalų, kuriais turėjo pasirūpinti jos vyras, ji kol kas negalėjo atvykti. Ketvirtoji diena praėjo be lankytojų, penktąją paskambino Robertas, šeštąją Beatričė vėl pažadėjo atvažiuoti. Iš Neringos negirdėjau nieko.

Kai aštuntąją dieną Eglė atėjo pamatuoti mano kraujospūdžio, jau tiksliai žinojau, kad tos kėdės priekinė kairioji koja šiek tiek kreiva. Tas, kas ją ten pastatė, pristūmė taip arti lovos, kad lankytojas galėtų lengvai paimti mane už rankos. Kai atsakiau į jos klausimą, Eglė švelniai suspaudė mano pirštus ir priminė apie slaugytojos iškvietimo mygtuką. Buvau jai dėkingas, kad daugiau neklausinėjo.

Praėjo dar viena diena. Dešimtąją Beatričė atsiuntė žinutę, kad kažkas netikėtai sutrukdė ir ji viską paaiškins vėliau. Dvyliktąją dieną jau atpažindavau koridoriumi artėjančių žingsnių garsą net nepasukdamas galvos. Tryliktąją pagaliau prisipažinau sau, kaip stipriai troškau, kad bent vienas iš jų įžengtų pro duris.

Keturioliktąją dieną gydytojas Benediktas išrašė mane iš ligoninės. Savanoris išvežė mane prie ligoninės įėjimo su vaikštyne ir mažu vaistinės maišeliu, o aš užsisakiau „Uber“, stebėdamas, kaip kitiems pacientams šeimos nariai padeda įsėsti į automobilius. Mano vairuotojas Tomas užnešė maišelį iki įėjimo laiptų ir paklausė: „Ar tikrai galėsite vienas saugiai įeiti į namus?“ Mane nustebino, kaip gera buvo išgirsti, kad kažkas apskritai tuo pasidomėjo.

Viduje nepaliesti laiškai gulėjo savo įprastose vietose, o augalas prie virtuvės lango pradėjo džiūti. Niekas nebuvo užsukęs patikrinti namų. Išsiviriau arbatos, atsisėdau į seną fotelį ir, padėjęs ranką ant nutrinto porankio, galvojau apie mėlyną kėdę 114 palatoje.

Sėdėdamas tame fotelyje paskambinau Mykolui Petrauskui, kuris jau dvidešimt septynerius metus buvo mano advokatas. Jis išklausė mane ir paklausė: „Albertai, ar esi tikras?“ Pro langą pažvelgiau į palei pietinę tvorą augančius rožių krūmus, tada į suoliuką, kurį prieš dvidešimt vienerius metus pagaminau savo rankomis. „Esu tikras nuo aštuntosios dienos.“

Disclaimer This content is intended for entertainment purposes only and is not based on real events.
About the AuthorJonquil Stela

Jonquil Stela is one of the voices behind News, crafting serialized and stand-alone stories about family, justice and quiet courage. If a story makes you want to call someone you have not spoken to in a while, it has done its job. All characters and events are fictional.